|
|
Kunigas Brunonas Bagužas
Lietuvos piliečio kelias
Sudarytojas Antanas Ivinskis
ISBN: 5-417-00897-4
Leidimo metai: 2006
Įrišimas: kieti viršeliai
Puslapių skaičius: 428
Formatas:
Baigėsi tiražas.
|
Tai kun. B. Bagužo atsiminimų knyga apie kunigus, kurie savo pasiaukojančiu pavyzdžiu parapijose paliko gyvo tikėjimo pėdsakus, savo kančia stiprindami žmonių tikėjimą. Todėl norisi tikėti, kad knygos skaitytojai patirs tikėjimą gilinančios naudos. Dėl skelbiamo represuotų dvasininkų žinyno, knyga bus svarbi ir mokslo visuomenei, taip pat pedagogams, ypač katechetams. Pastarieji čia ras ir daug metodiškai vertingų Tiesos, Aukos, Meilės pavyzdžių.
Trumpa ištrauka:
Sudarytojo žodis
Su širdį lengvinančiu džiaugsmu pristatau knygą, sudarytą platesnei visuomenei mažiau žinoma – dvasininkijos genocido tema.
Dar buvau kokių dešimties metų, kai per vienos Žemaitijos kaimo parapijėlės didžiuosius atlaidus su daugeliu tikinčiųjų pasirašiau peticiją dėl tikinčiųjų teisių bei įkalintų kunigų išlaisvinimo. Vaikui kurį laiką atrodė, jog nuveikiau svarbų darbą. Įspūdį stiprino vasaros kaitroj šventoriuje kalbantis, ką tik iš apklausų grįžęs kiek išpabertu veidu pamokslininkas. Tada stebėjau jį mąstydamas, kad gal tai kankinimų išvargintas nepalūžęs teisuolis.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, 2001 m. ėmėmės plėsti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“ bei Broniaus Kviklio veikale „Lietuvos bažnyčios, T. I. Telšių vyskupija“ pateiktą nužudytų arba sovietų lageriuose kentėjusių 48 Telšių vyskupijos kunigų sąrašą. Per kavos pertraukėles Telšių vyskupijos kurijoje vyskupas Antanas Vaičius, po to ir šviesaus atminimo monsinjoras Tadas Poška pateikė dar keliolika kunigų pavardžių, taigi nukentėjusiųjų sąraše jau buvo iki 70-ties asmenų. Pagal Lietuvos ypatingajame archyve saugomą medžiagą šį Telšių vyskupijos represuotų dvasininkų sąrašą tikrino bei dar papildė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Gintaras Šidlauskas. Todėl šioje knygoje skelbiamas „SSRS okupacinės valdžios represuotų, sunaikintų Telšių vyskupijos dvasininkų žinynas“ jau apima patikimai įrašytas 87 pavardes, o žinyno paaiškinimuose šis skaičių dar papildo su Telšių vyskupija kiek nors susijusių represuotų ar įvairiomis aplinkybėmis nukentėjusių 14 kunigų bei 8 Telšių kunigų seminarijos klierikų. Taip Sibiran ištremtų kunigų būrys, mažesnis nei Žemaičių vyskupiją valdžiusio vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais. Tad kaip turėtume įamžinti visais laikais nukentėjusių nuo blogio iš Rytų dvasininkų atminimą?
Žinyno sudarytojas bei jo paaiškinimų autorius Gintaras Šidlauskas, nereikalaudamas didesnio Žemaičių vyskupystės muziejaus kolegų raginimo, Lietuvos ypatingajame archyve atliko šį ypač kruopštų žinyno rengimo darbą. 2002 m. jis laiškais kreipėsi į visus gyvus nukentėjusius kunigus, iš kurių atsiliepė monsinjoras Jonas Gedvila ir a.a. kunigas Antanas Ivanauskas, parašydami kuklias šioje knygoje skelbiamas autobiografijas.
Tačiau visus mus maloniai nustebino kunigo Brunono Bagužo atsakymas. G. Šidlauskui jis atsiuntė per 2001 m. vasarį–lapkritį parašytą dviejų dalių knygą – gyvenimo atsiminimus „Lietuvos piliečio kelias“. Čia juos skelbiame kaip vientisą pasakojimą, draugėn sutelktą šio leidinio sudarytojo. Be to, kun. B. Bagužas rinko duomenis bei parengė biografijas dar 34 likimo broliams, sudėdamas jas į rinkinį „Mes liudijame Kristų“. Įsigijęs kopijavimo aparatą, kiek įstengė, šiuos savo raštus daugino, platino, po egzempliorių perdavė taip pat ir Žemaičių vyskupystės muziejui.
Mažai kam tėra pavykę aprašyti skausmingą, idealų ir kančios kupiną „ne laiku gimusio“, lageriuose sugaišinto žmogaus gyvenimą taip sodriai, kartu lengvai ir šviesiai. „Lietuvos piliečio kelias“ – tai piliečio–kunigo kelias, kuriame išryškinta tarnystės misija, meilė artimui ir tėvynei. Šie kunigo B. Bagužo atsiminimai yra ir viso Telšių vyskupijos 80 metų istorijos tarpsnio metraštis, atspindintis, žinoma, ne „oficialiąją“ vietinės Bažnyčios istorijos pusę, bet labiau vidinę jos eigą, asmenine patirtimi pristatant iškiliausias Žemaitijos dvasininkų asmenybes, jų atliekamus sielovados, evangelizavimo, bažnyčių statybos bei priežiūros darbus, dažniausiai varžytus sovietų valdžios, dėl jų kunigus persekiojant, gujant, kančioms ar net mirčiai pasmerkiant sovietų lageriuose. Ypač iškalbingi yra 1940–1941 m., rusų–vokiečių okupacinių režimų laikotarpio, internuotųjų pabėgėlių Rytų Europoje sąlygų bei likimų palyginamieji fragmentai. Šių atsiminimų dėka tapo labiau suvokiama nuoširdaus atsidavimo kunigystės pašaukimui svarba arba kunigo artimųjų pasiaukojimas, kaip antai sesutės Paulinos nuolatinis talkininkavimas brolio kunigystėje. Pats autorius kun. B. Bagužas buvo tarp tų, kuriems kunigystės troškimo neužgesino karo ir priverstinių darbų Sibire sunkumai. Atsiminimų autorius yra iš tų, kurie kunigystės siekė su nepaprastomis viltimis, jos tiesiog ilgėjosi ir visą gyvenimą liko jautrūs, uolūs ir tiesūs pašaukimo tesėtojai. Be to, kun. B. Bagužas yra iš tų, kurie paprastuose dalykuose nuolat ieškodavo ir rasdavo (!) Dievo „įrodymų“. Dėl viso to atsiminimai „Lietuvos piliečio kelias“ yra taip lengvai ir patraukliai skaitomi. Galiausiai todėl jie tapo pagrindu šiai knygai.
Buvo žinoma, kad sovietams vykdant lietuvių tautos genocidą nukentėjo daug kunigų. Šioje knygoje Telšių vyskupijos kunigo atsiminimai, lemties brolių kunigų likimų aprašymai, galiausiai, visų jų vardai ir kančių aplinkybės, surašytos į vieną žinyną, tarsi juos visus sujungė, tą abstraktųjį „daug“, paverčiant gyvais asmenimis, o ne anonimiškais statistais. Dar tikresnį įspūdį turėtų sukurti ir gausybė iliustracijų, kurių daugumą pateikė pats autorius kun. B. Bagužas, taipogi jo vyresnysis bičiulis kun. Julijonas Tamošauskas, po vieną – vysk. Jonas Kauneckas ir kan. Jonas Petrauskis, likusios paimtos iš Žemaičių vyskupystės muziejaus ar asmeninių sudarytojo rinkinių, o gausybė archyvinių dokumentų faksimilių, kun. B. Bagužo pageidavimu, parengtos iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų originalų.
Ar knygoje paminėti visi nuo sovietų režimo nukentėję Telšių vyskupijos dvasininkai? Atsakyti galės tik tas, kas dar kruopščiau įsigilins į vis sunkiau prieinamą archyvinę medžiagą. O gal paminėta net per daug asmenų? Deja, visi represuotų vyskupijos dvasininkų sąrašan patekusieji kaltinami „kontrrevoliucine“ veikla, nesvarbu, kokia jų kunigiška patirtis ar poveikio tikintiesiems mastai. Nukentėjo jie visi.
Apie Telšių vyskupijos vyresnybę – vyskupą kankinį Vincentą Borisevičių ir vyskupą lagerininką Pranciškų Ramanauską esama jau gana daug rašyta. Apie kai kuriuos kunigus, kurie savo pasiaukojamu pavyzdžiu parapijose paliko gyvo tikėjimo pėdsakų ir prisiminimų, taip pat yra pasirodę atskirų vietinių leidyklų leidinių. Taip paminėti kun. Julijonas Budrikis ir jo brolis, kan. Antanas Kiela, kun. dr. prof. Kazimieras Olšauskas, kun. Stanislovas Pijus Rimkus, kun. Jonas Staškevičius, mons. Vincentas Vėlavičius. O kun. Jono Ilskio parašytus atsiminimus išleido jo pusbrolis vysk. Antanas Vaičius. Šie, kaip ir daugelis kitų nukentėjusių kunigų, savo kančia stiprino žmonių tikėjimą.
Norėtume tikėti, kad šią knygą skaitantys ar ją net studijuojantys ypač tikintys skaitytojai patirs tikėjimą gilinančios naudos, kaip kadaise, kai jų ar jų tėvų dvasią kėlė jiems artimų dvasininkų auka. Nes atmintis, ypač kai prikeliama geram tikslui, turi galingą poveikį. Tikimės, kad dėl knygoje minimų vietovių bei asmenų gausos ji bus aktuali ne vien Žemaitijos skaitytojams. Štai knygos antrojoje dalyje pristatomas kun. Albertas Perminas – tik gimė Telšių, o dirbo Kauno vyskupijoje; prelatas Leopoldas Pratkelis – Panevėžio vyskupijos dvasininkas, leidinyje pristatomas kun. B. Bagužo valia. Dėl sistemiškumo, ypač dėl skelbiamo represuotų dvasininkų žinyno, knygą pravartu pasklaidyti ir mokslo visuomenei, taip pat pedagogams, ypač katechetams. Pastarieji čia ras ir daug metodiškai vertingų Tiesos, Aukos, Meilės pavyzdžių. Ką bekalbėti apie jaunąją kunigiją.
Rengdamas knygą, prisipildžiau pačių nuoširdžiausių dėkingumo jausmų supratingiausiems bendradarbiams – autoriams kunigui Brunonui ir mielam ponui Gintarui, uoliajam talkininkui kunigui Julijonui, džiaugdamasis, jog didžiulis amžiaus skirtumas niekaip neatsispindėjo nuomonėms bei požiūriams į knygoje nagrinėjamus dalykus. Džiaugiuosi dėl Žemaičių vyskupystės muziejaus darbuotojų, kurie pajuto atveriamos „gyvosios“ istorijos grožį. Taip pat – dėl šeimynos kantrumo, ypač dėl jos mažiausiųjų, kuriems „Bagužas“ – viena pirmųjų tarti išmoktų pavardžių.
Visiems knygos rėmėjams, o tokių geradarių atsiliepė įvairiose Žemaitijos vietovėse, taipogi leidybos talkininkams Telšiuose ir Vilniuje tariu nuoširdų ačiū! Ir, be abejo, ačiū tiems, kurių dėka kadais buvo pelnoma tiek daug atlaidų!
Antanas Ivinskis
Varniai, 2006 m. kovo 4 d.
Atgal
