|
|
Julian Barnes
10 ½ pasaulio istorijos skyrių
Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė
ISBN: 9986-39-431-7
Leidimo metai: 2006
Įrišimas: kietas
Puslapių skaičius: 349
Formatas: 14,5 x 21,5
Kaina knygynuose: 13.00 Lt
Mūsų kaina: 9.50 Lt
|
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Kritikai Barnesą vadina "britų literatūros chameleonu", "idėjų romano renesanso architektu", jo prozai būdingas pasakojimo žaismingumas, intelektualumas, autentiškumo bei tiesos paieškos, ji lyginama su Italo Calvino ir Milano Kunderos kūriniais "10 ½ pasaulio istorijos skyrių" – ypatingas romanas, savitas modernaus žmogaus žvilgsnis į žmonijos istoriją nuo biblinių Nojaus laikų, iššūkis mūsų istorijos ir religijos sampratai, verčiantis naujomis akimis pažvelgti į neabejotinus, kaip atrodo, dalykus ir gerokai nustebti; pasak paties autoriaus – "tai viena istorija iš daugelio galimų pasaulio istorijų". Kalbant Barneso žodžiais, mes išgalvojame istoriją, kad kompensuotume faktus, kurių nežinome ar negalime priimti, mes laikomės kelių faktų ir pamažu apipiname juos nauja istorija.
Barnesas... tarsi tikras pasaulietinis viduramžių šventųjų tekstų komentuotojo įsikūnijimas, jis mums siūlo romaną kaip istorijos išnašą, kaip turimo paneigimą, kaip nuostabų, įmantrų brėžinį paraštėse to, ką žinome maną apie visa, ką tariamės žiną.
Salman Rushdie, Observer
Aš leidausi į kelionę po mūsų kupiną pavojų istoriją ir puikiai praleidau laiką. Barneso pasakojimas – smagus, ironiškas, išsiskiriantis erudicija, keliantis nuostabą, autorius nebijo nerti per bortą į sielvarto ir netekties gelmes. Man tai – metų romanas.
Nadine Gordimer
Trumpa ištrauka:
Begemotus nuvedė į triumą, kartu su raganosiais, hipopotamais ir drambliais. Protingas sprendimas panaudoti juos kaip balastą; bet galite įsivaizduoti, kokia tvyrojo smarvė. O juk nebuvo kam mėžti. Vyrams per akis pakako darbo šerti visus gyvulius, o jų moterys, kurios po šokčiojančiais tarsi liepsnos liežuviai kvepalų šydais neabejotinai dvokė ne blogiau už mus, buvo pernelyg gležnos. Taigi mėšlo mėžimo teko imtis patiems. Kas keletą mėnesių jie gerve pakeldavo storą dangtį nuo skylės užpakaliniame denyje ir įleisdavo paukščius valytojus. Ne, pirmiausia išleisdavo smarvę (savanorių, pasisiūliusių valdyti gervę, paprastai nebūdavo daug), o tada šešetas ar aštuonetas labiau užsigrūdinusių paukščių kokią minutę paplazdendavo viršum skylės ir nerdavo vidun. Nebeatsimenu, kaip juos vadino – tiesą pasakius, vienos poros jau nebėra – bet patys žinote, kokius paukščius turiu galvoje. Esate matę, kaip hipopotamai guli, plačiai išžioję nasrus, o ryškiaspalviai paukštukai kažką lesioja iš jų tarpdančių tarsi susinervinę dantų gydytojai? Įsivaizduokite tokį patį vaizdą, tik stambesniu masteliu, ir nešvarumų daugiau. Nesu liguistai jautri purvams, tačiau pažvelgęs į triumą, vis dėlto krūpteldavau: paplavų duobė, pilna eilėmis sugulusių prisimerkusių pabaisų, kurioms daro manikiūrą.
Pirmiausia reikia aiškiai pasakyti: arkoje griežtai laikytasi drausmės. Ji nė iš tolo nebuvo panaši į ryškiai dažytus medžio žaislus, su kuriais jums gal vaikystėje teko žaisti – kur patenkintos gyvulių poros linksmai spokso į tolį iš patogių, švarutėlaičių gardelių. Neįsivaizduokite, jog tai buvo koks nors kruizas po Viduržemio jūrą: keleiviai vangiai lošia rulete ir būtinai persirengia pietums; arkoje frakus vilkėjo tik pingvinai. Atminkite: kelionė buvo ilga ir pavojinga, nors kai kurios taisyklės jau nustatytos iš anksto. Dar nepamirškite, kad laive turėjome visą gyvūnijos pasaulį: ar jūs būtumėte sugalvoję įkurdinti gepardus šalia antilopių? Neišvengiamai teko laikytis tam tikrų saugumo reikalavimų: susitaikėme su dvigubais užraktais, privalomais gardų tikrinimais ir komendanto valanda. Deja, buvo ir bausmės, ir karceriai. Kažin ką pačiame viršuje apsėdo informacijos rinkimo aistra, ir kai kurie keleiviai sutiko padirbėti informatoriais. Apgailestaudama pranešu, kad pasitaikydavo laikotarpių, kai beveik visi vieni kitus skųsdavo valdžiai. Ta mūsų arka anaiptol nebuvo gamtos draustinis; kartais ji labiau priminė kalinių laivą.
Na, aš suprantu, kad kiekvienas pasakoja savaip. Jūsų rūšies atstovai seniai kartoja savo versiją, kuri iki šiol žavi net skeptikus; gyvūnai prisimena įvairius sentimentalius mitus. Bet jiems juk verčiau nesiginčyti, ar ne? Kam to reikia, juk buvo paskelbti didvyriais – dabar kiekvieno iš jų išdidumas reikalauja atkurti giminės medį iki pat arkos laikų. Jie buvo išrinkti, jie viską ištvėrė ir išliko gyvi: suprantama, kad dabar nori užglaistyti kai kuriuos nesmagumus ir patogiai kai ką pamiršta. Tačiau manęs tai nevaržo. Manęs niekas nepasirinko. Tiesą pasakius, manęs, kaip keleto kitų rūšių atstovų, buvo aiškiai nuspręsta neimti. Keliavau zuikiu, be bilieto; išlikau gyva; paskui pasprukau (ištrūkti iš laivo pasirodė nė kiek ne lengviau negu į jį patekti); vėliau suklestėjau. Laikausi atokiai nuo gyvūnų draugijos, vis dar rengiančios nostalgiškus susitikimus: įkurtas net Jūrininkų klubas rūšims, kurių nė karto nekamavo jūros liga. Prisimindama kelionę, nejuntu jokių pareigos suvaržymų; dėkingumas neverčia terlioti vazelinu kameros objektyvo. Mano pasakojimu galite tikėti.
Atgal
