|
|
Christa von Bernuth
Balsai
Iš vokiečių kalbos vertė Gražina Miklaševičiūtė
ISBN: 5-417-00874-5
Leidimo metai: 2005
Įrišimas: minkšti viršeliai
Puslapių skaičius: 349
Formatas: 130x200
Kaina knygynuose: 21.00 Lt
Mūsų kaina: 15.00 Lt
|
Elito internatinė mokykla kalnuose, paslaptinga kraupių žmogžudysčių virtinė, komisarė Mona Zeiler, kuri, nepaisydama kolegų vyrų priešiškumo, tiria nusikaltimus – toks Christos von Bernuth naujasis romanas, psichologinis detektyvas, parašytas laikantis geriausių anglų kriminalinių romanų tradicijos.
Christa von Bernuth (1961 m.) – žurnalistė, šiuo metu gyvena Miunchene. Jau pirmajame romane „Sąžinę praradusi moteris“ ji, pasak kritikų, išmatavo žmogaus sielos gelmes. Rašydama „Balsus“ Ch. von Bernuth domėjosi policijos darbu. Autorei gerai pažįstama ir romano veiksmo vieta – ji pati mokėsi elito internatinėje mokykloje.
Trumpa ištrauka:
Mona praneša:
– Vokietijoje yra užregistruotos keturios Felicitas Gerber; trys iš jų arba pernelyg senos arba pernelyg jaunos. Viena tiktų. Gyvena čia mieste, Schwanthaler/Švantaler gatvėje, komunaliniame bute. Serga šizofrenija. Reguliariai gydoma psichiatrijos klinikoje.
– Ar Jūs su ja susisiekėte?
– Ne. Ji neturi telefono ir, kiek skambinom į duris, niekad neradom namuose.
– Ar mokykla ką nors žino?
– Felicitas Gerber buvo išmesta iš mokyklos 1979 metų gruody. Ją sučiupo pardavinėjant hašišą jaunesniems mokiniams. Buvo dešimtokė. Vienais metais likusi toje pačioje klasėje. – Mona išsitraukia užrašus. Į Isingą atvyko 1979 metų rudens pabaigoje. Iš pat pradžių turėjo problemų, kad priprastų. Ir vėliau beveik neturėjo draugų. Sunkaus charakterio mokinė. Būdavo tai perdėtai santūri, tai triukšminga, įkyri, nemalonių manierų. Anksti pradėta įtarinėti, kad ji pastoviai vartojanti narkotikus. Hašišą, LSD ir tai, kas tuomet būdavo priimta.
– Kaip su jos tėvais?
– Motina gyvena Štarnberge ir jau maždaug aštuoneri metai su dukra nepalaiko jokio ryšio. Kad ir kaip būtų jos neatsisako. Tėvas miręs.
Tyla. – Ką mes pasakysime žiniasklaidai? – galiausiai klausia Krygeris.
– Kad mes ieškome Felicitas Gerber, – atšauna Berghameris. – Mes ieškome jos kaip liudytojos.
– Nežinau, ar tai gerai. Turiu galvoje, jeigu kiekvienas sužinos, kad mes jos ieškome.
Berghameris pažvelgia į Moną. Galiausiai jis sako: – Apie tai mes dar pakalbėsime. Ar turite moters nuotrauką?
– Taip. Motina davė keletą. Dar vieną iš jos asmens liudijimo, kopiją pateiktą registracijos biurui. Bet ir toji iš asmens liudijimo daryta prieš aštuonetą metų. Palyginus su nuotraukomis iš Isingo metų knygų, išvaizda galėtų atitikti.
– Galėtų?, – klausia Berghameris. – Ką tai reiškia? Ar tai ji ar ne?
Mona ištraukia dvi metų knygas ir deda ant stalo. Kyšo du geltoni popieriaus lapeliai. Atrodo, kad Berghameris negali sulaukti, kol Mona iki jų nusigaus. Jis pakyla, apeina stalą ir atsistoja už Monos, kuri atverčia knygas pažymėtose vietose ir greta padeda vėliau darytas nuotraukas. Taip pat pakyla Krygeris, Štraseris bei Kernas ir atsistoja už Monos.
Taip, galėtų būti ji, bet nebūtinai. Juodai baltos fotografijos metų knygose yra pašto ženklo dydžio ir ne ypač ryškios. Galima atpažinti šiek tiek drambloto veido mergaitę, trumpais garbanotais plaukais. Asmens liudijimo nuotrauka atrodo kaip paieškos fotografija. Motinos jiems duotos nuotraukos yra momentinės, bet bent jau spalvotos. Jose moteris vilki sportinius marškinėlius arba nertinius, avi džinsus. Tamsios suveltos garbanos, rudos akys bei plačios, ir atrodo, kažkaip nukarusios lūpos. Ji nė kartelio nenusišypsojo, atrodo viskam apatiška, dažnai netgi susinervinusi, atvirai ne ypač patraukli.
Niekas nepasako nė žodžio. Pagaliau Berghameris vėl išsitiesia ir grįžta į savo vietą. Visi vėl susėda, lyg jiems kas būtų liepęs.
Atgal
