|
|
Åsne Seierstad
Kabulo knygininkas
Iš norvegų kalbos vertė R. Karčiauskaitė
ISBN: 5-417-00891-5
Leidimo metai: 2006
Įrišimas: minkšti viršeliai
Puslapių skaičius: 301
Formatas:
Baigėsi tiražas.
|
2002metų pavasarį, žlugus Talibanui, norvegų karo korespondentė Afganistane Asne Seierstad, baigusi apie tris mėnesius trukusį darbą prie pat fronto, stepėse į šiaurę nuo Kabulo, sulaukė kvietimo pagyventi Kabule su knygyno savininko, Afganistano patrioto, daug kartų nusivylusio savo šalimi, Sultano Khano šeima – dviem žmonomis ir penkiais vaikais. Žurnalistė turėjo išskirtinę galimybę stebėti šeimos narių gyvenimą, susipažinti su šalies papročiais, beteise moterų padėtimi.
Keturis mėnesius A. Seierstad leido dienas su moterimis, kaip ir jos, vilkėjo čadrą, tenkinosi joms suteiktomis šykščiomis laisvėmis ir paisė daugybės joms skirtų draudimų. Šis eksperimentas autorei atrodė labai patrauklus, bet kartu slegiantis. Taip atsirado knyga apie kasdienį Kabulo šeimos gyvenimą: piršlybos, vedybos, viltis ir baimė, nusikaltimas ir bausmė, buitis, santykiai moterų, priverstų dalytis vieną vyrą. Tačiau vienos šeimos gyvenimas leidžia susipažinti su šalies kultūra, papročiais, moterų diskriminacija. Autorė pateikia skaitytojams pasakojimą apie tai, ką matė ir patyrė pati, ir perpasakoja įsimintinas istorijas, girdėtas iš kitų.
Trumpa ištrauka:
<...>
Vieną dieną jis mane pasikvietė namo vakarienės. Aplink ant grindų patiektas gausias vaišes sėdėjo jo šeima: viena iš žmonų, sūnūs, seserys, brolis, motina, keli pusbroliai.
Sultanas pasakojo visokias istorijas, sūnūs juokėsi ir patys juokavo. Atmosfera buvo laisva, man tai buvo didžiulis kontrastas lyginant su paprastomis kalnų kovotojų vaišėmis. Bet aš netrukau pastebėti, kad moterys kalba mažai. Graži, nė dvidešimties neturinti Sultano žmona ramiai sėdėjo prie durų netardama nė žodžio. Antrosios jo žmonos tą vakarą nebuvo. Likusios moterys atsakinėjo į klausimus, priimdavo pagyras už maistą, bet pačios jokio pokalbio nepradėdavo.
Iš ten išėjusi, tariau sau: tai Afganistanas, apie šitą šeimą norėčiau parašyti knygą.
Kitą dieną aplankiau Sultaną knygyne ir pasakiau jam savo idėją.
<...>
Ûkanotą vasario dieną įsikrausčiau į tos šeimos namus. Turėjau tik kompiuterį, užrašų bloknotus, rašiklių, palydovinį telefoną ir tai, kuo buvau apsirengusi ir apsiavusi. Kiti daiktai buvo dingę kelionės metu, kažkur Uzbekistane. Buvau priimta išskėstomis rankomis. Visai gerai jaučiausi vilkėdama pasiskolintus afganių apdarus.
Gavau kilimėlį ant grindų šalia Leilos, jai buvo pavesta rūpintis, kad aš visą laiką gerai jausčiausi.
– Tu esi mano mažas vaikas, – pasakė devyniolikmetė man pirmąjį vakarą. – Aš tavimi rūpinsiuos, – ir po to ji pašokdavo kiekvieną kartą, kai tik aš pakildavau.
Kad ir ko ji prašytų, turi būti išpildyta, paliepė Sultanas šeimai. O kad jis dar pridūręs, jog tie, kurie šio paliepimo nevykdys, bus nubausti, aš sužinojau vėliau.
Man patiekdavo maistą ir arbatą. Palengva buvau įtraukta į šeimos gyvenimą. Jie išsipasakodavo man tada, kai patys panorėdavo, o ne tada, kai klausdavau. Ne visada, kai aš atsiversdavau bloknotą, jie būdavo nusiteikę šnekėti, dažniau kalbėdavomės pakeliui į turgų, autobuse ar vėlų vakarą ant kilimėlio. Dažniausiai atsakymai ateidavo savaime – kaip atsakymai į klausimus, kuriuos sugalvoti man nebūtų užtekę vaizduotės.
Knygą parašiau kaip literatūrinį kūrinį, tačiau visos istorijos yra tikros, jose arba pati dalyvavau, arba jas man perpasakojo tie, kurie tai išgyveno. Kai pasakoju, ką veikėjai galvoja arba jaučia, remiuosi tuo, ką jie man sakė galvoję ar jautę toje situacijoje.
Didžiąją dalį to, apie ką rašau, patyriau pati: gyvenimas bute, kelionė į Pešavarą, į Lahorą, piligrimų kelionė, apsipirkimas turguje, vestuvės ir rengimasis vestuvėms, al Koidos medžioklė, policijos stotis ir kalėjimas.
Kai kurių istorijų – tokių kaip Jamilos likimas, Rahimulos akibrokštai, arba Mansuro susitikinėjimai su draugėmis parduotuvėje – liudytoja nebuvau: tai gerokai anksčiau atsitikę įvykiai, kuriuos man papasakojo.
Visa šeima žinojo, kad aš gyvenu pas juos dėl to, kad rašau knygą. Jei jie nenorėdavo, kad vienas ar kitas dalykas būtų minimas, pasakydavo man. Negana to, aš nusprendžiau pakeisti Khanų šeimos ir kitų aprašomų asmenų vardus. Niekas šito neprašė, tačiau jaučiu, kad tai teisinga.
Mano dienos buvo tokios pat, kaip kitų šeimos moterų. Keldavausi švintant, klausydamasi vaikų klykavimų ir vyrų paliepinėjimų. Laukdavau eilėje prie vonios arba įsmukdavau kitiems jau baigus praustis. Jei pasisekdavo, būdavo likę karšto vandens, bet aš greitai perpratau, kad puodukas šalto vandens veidui puikiai prablaivo. Likusią dienos dalį arba leisdavau namie su moterimis, kartu lankydavau giminaičius ar vykdavau į turgų, arba būdavau su Sultanu ir sūnumis knygyne ar šiaip kur mieste, arba keliaudavom. Vakarais vakarieniaudavome su šeima, gerdavome žaliąją arbatą iki ateidavo laikas miegoti.
Aš buvau viešnia, bet greitai tapau sava. Manimi fantastiškai rūpinosi, šeima buvo dosni ir atvira. Mes patyrėme daug linksmų akimirkų, tačiau vargu ar kada esu tiek pykusi ant ko nors, kaip gyvendama Khanų šeimoje, vargu ar esu tiek daug ginčijusis su kuo nors, kaip būdama ten. Aš niekad nesu taip norėjus kam nors trenkti, kaip bendraudama su tenykščiais.
Tai, kas mane labiausiai dirgino, visada buvo vienas ir tas pats – tai yra vyrų elgesys su moterimis. Vyrų pranašumas ten taip įsišaknijęs, kad retai kada tai buvo ginčijama.
Daugeliui buvo savaime suprantama, kad moterys yra kvailesnės už vyrus, kad jų smegenys yra mažesnės, kad jos negali taip aiškiai mąstyti kaip vyrai.
Aš buvau vertinama kaip belytis padaras. Kaip vakarietė moteris, galėjau būti tiek su moterimis, tiek su vyrais. Jei būčiau buvus vyras, niekada nebūčiau galėjus gyventi šeimoje taip, kaip gyvenau, nebūčiau galėjus taip artimai bendrauti su Sultano moterimis ir išvengti apkalbų. Kartu niekas man nekliudė būti moterimi ar, tiksliau, belyte būtybe vyrų pasaulyje. Kai pobūviai būdavo perskirti, man vienintelei buvo leidžiama laisvai vaikščioti iš vieno į kitą.
Man nebūtina buvo laikytis griežtų afganų moterų aprangos taisyklių, aš galėjau eiti kur panorėjus. Vis dėlto aš dažnai vilkdavausi čadrą – vien dėl šventos ramybės. Kaip vakarietė moteris, Kabulo gatvėse ir taip traukdavau nereikalingą dėmesį. Be to, pasislėpusi po čadra, galėjau akylai žiūrėti į ką panorėjus nesibaimindama, kad kas nors spoksos į mane. Galėjau stebėti kitus šeimos narius, kai mes būdavome lauke, neatkreipdama į save dėmesio. Anonimiškumas suteikdavo laisvę, tai buvo vienintelė galimybė tarsi pabėgti nuo visų, nes Kabule beveik nėra vietų, kur žmogus gali pabūti vienas.
Aš čadrą vilkėjau dar ir dėl to, kad geriau suprasčiau, ką reiškia būti afgane. Koks tai jausmas bruktis į moterims skirtas tris paskutines sausakimšas autobuso eiles, kai visas autobusas pustuštis. Koks tai jausmas spraustis į bagažinę taksi automobilyje vien dėl to, kad ant užpakalinės sėdynės sėdi vyras. Koks tai jausmas, kai į tave spokso kaip į aukštą ir patrauklią čadrą ir ką jauti, gavusi pirmą vyriškio komplimentą sau kaip čadrai gatvėje.
Ir ką reiškia po truputį pradėti jos nekęsti. Kaip ji spaudžia ir sukelia galvos skausmą, kaip prastai matyti iš už tinklelio. Kokia ji uždara, kiek mažai pro ją patenka oro, kaip greitai pradedi prakaituoti, kaip visą laiką reikia žiūrėti, kad ant jos neužmintum, nes nematai savo kojų, kaip ji traukia visas dulkes, kaip greitai susitepa, kaip ji kliudo. Kokia palaima ją nusimesti parėjus namo.
Aš nešiojau čadrą ir dėl saugumo. Kai nesaugiais keliais vykau su Sultanu į Džalalabadą. Kai turėjome nakvoti nešvarioje pasienio stoty. Arba vėlyvais vakarais gatvėje. Afganės retai keliauja su krūvele dolerių šimtinių ir kompiuteriu, tad dėvinčiųjų čadrą kelių plėšikai neliečia.
Svarbu pabrėžti, kad tai pasakojimas apie vieną afganų šeimą. Yra keli milijonai kitų. Mano šeima netgi ne tipiška. Tai vidurinės klasės šeima, jei tartume, kad tokia klasė Afganistane yra. Kai kurie buvo įgiję išsilavinimą, daugelis mokėjo skaityti ir rašyti. Jie turėjo pakankamai pinigų ir nebadavo.
Jei būčiau gyvenusi tikrai tipiškoje afganų šeimoje, tai būtų buvus šeima kaime, didelė šeima, kurioje niekas nemoka nei skaityti, nei rašyti ir kiekvieną dieną vyksta kova dėl išgyvenimo. Aš pasirinkau šitą šeimą ne dėl to, kad ji yra visų kitų šeimų modelis, o dėl to, kad ji mane įkvėpė.
Aš gyvenau Kabule pirmą pavasarį po talibų pasitraukimo. Tą pavasarį trumpam buvo įsižiebusi viltis. Žmonės džiaugėsi, kad nėra talibų, jiems nebereikėjo bijoti religinės policijos persekiojimų gatvėse, moterys galėjo vienos vaikščioti mieste, jos galėjo studijuoti, mergaitės galėjo pradėti eiti į mokyklą. Tačiau pavasario džiaugsmą slopino paskutiniųjų dešimtmečių nusivylimai. Kodėl dabar turėtų būti geriau?
Pavasarėjant, šalyje palengva įsigalint taikai, ryškėjo akivaizdūs optimizmo ženklai. Žmonės pradėjo kurti planus, vis daugiau moterų čadras palikdavo namie, kai kurios pradėjo dirbti, sugrįžo pabėgėliai.
Kaip ir anksčiau, režimas svyravo tarp tradicijos ir modernumo, tarp karo vadų ir vietinių klanų lyderių. Apsuptas šito chaoso, lyderis Hamidas Karzajus mėgino balansuoti ir nustatyti politinį kursą. Jis buvo populiarus, tačiau neturėjo nei kariuomenės, nei partijos – šalyje, pilnoje ginklų ir kovojančių frakcijų.
Sąlygos Kabule buvo taikios, jeigu nekreiptume dėmesio į dviejų ministrų nužudymą, vieną bandymą nužudyti ir į tai, kad tautai vis dar grėsė pavojus būti užpultai. Daugelis pasitikėjo gatvėse patruliuojančiais kareiviais iš užsienio. Be jų vėl kiltų pilietinis karas, sakė žmonės.
Aš užrašiau tai, ką mačiau, girdėjau, ir mėginau šioje knygoje atspindėti įspūdžius iš to pavasario Kabule – rašiau apie tuos, kurie stengėsi išstumti iš savęs žiemą ir sužydėti, ir apie kitus, kurie manė esantys pasmerkti „valgyti šiukšles“, kaip būtų pasakiusi Leila.
Åsne Seierstad
2002 metų rugpjūčio 1 diena, Oslas.
Piršlybos
Kai Sultanas Khanas nusprendė, kad metas ieškotis naujos žmonos, niekas nenorėjo jam padėti. Pirmiausia jis kreipėsi į savo motiną.
– Tau pakaks tos, kurią turi, – pasakė ji.
Tada jis kreipėsi į vyriausią savo seserį. Aš taip myliu tavo pirmąją žmoną, pasakė ji. Tą patį jam atsakė ir kitos seserys.
– Bus gėda Šarifai, – pasakė jo teta.
Sultanui reikėjo pagalbos, nes jaunikis negali pats prašyti merginos rankos. Pagal afganų paprotį piršliauti turi kuri nors iš šeimos moterų, ji turi artimiau susipažinti su mergina ir įvertinti, ar ji tikusi, ar gerai išauklėta ir tinkama būti žmona. Tačiau nė viena iš Sultano šeimos moterų nenorėjo turėti nieko bendra su piršlybomis.
Sultanas buvo nusižiūrėjęs tris jaunas merginas, kurios būtų galėjusios tikti jam į žmonas. Visos jos buvo sveikos, gražios ir iš jo paties klano. Sultano šeimoje labai retai santuokos būdavo sudaromos su kito klano atstovais, kadangi protingiausios ir saugiausios yra vedybos su giminaičiais, visų geriausia – su pusbroliais ir pusseserėmis.
Atgal
