|
|
Viktoras Suvorovas
Pergalės šešėlis I
Iš rusų kalbos vertė Vaclovas Mikailionis
ISBN: 5-417-00883-4
Leidimo metai: 2005
Įrišimas: kieti viršeliai
Puslapių skaičius: 420
Formatas: 130x200
Baigėsi tiražas.
|
Atidžiau susipažinęs su dokumentais, autorius bando iš naujo įvertinti SSRS maršalo G. Žukovo nuopelnus ir radikaliai pakeisti daugelį metų formuotą nuomonę apie jį kaip apie pralaimėjimų nepatyrusį, narsų, išmintingą karvedį. Abejonių autoriui sukėlė ir suteikė medžiagos naujai knygai G. Žukovo atsiminimų dvylika leidimų (11 iš jų po maršalo mirties), kuriuose tikrovė kaskart vis labiau pagražinama ir pritaikoma nūdienai.
Viktoras Suvorovas (tikr. Vladimiras Bogdanovičius Rezunas) – buvęs profesionalus Sovietų Sąjungos žvalgas, 1978 metais pabėgęs į Didžiąją Britaniją. Tėvynėje V. Suvorovas už akių buvo nuteistas sušaudyti už tėvynės išdavystę. Daugelio knygų apie Antrąjį pasaulinį karą autorius.
Trumpa ištrauka:
1 SKYRIUS
ĮTRAUKTI Į ŠVENTŲJŲ SÀRAŠÀ...
Mūsų mirusieji mūsų nelaimėje neapleis...
V. Visockis
1
Per patį savo istorijos saulėlydį Sovietų Sąjunga paliko be herojų. Paaiškėjo, kad Sovietų Sąjungos vadai, visi be išimties, – vien nusikaltėlių ir niekšų gauja.
Jeigu nusileistume nuo Kremliaus padebesių ir įsižiūrėtume į kukliuosius herojus, į kuriuos privalu lygiuotis liaudžiai, tai ir čia heroizmas buvo nublankęs. Štai legendinis 1941 m. lapkričio 16 d. mūšis ties Dubosekovo geležinkelio pervaža. Iš mūsų pusės generolo majoro I. Panfilovo 316-osios šaulių divizijos 1075-ojo šaulių pulko ketvirtos kuopos 28 kariai. Kareiviai ginkluoti tik šautuvais, granatomis ir buteliais su padegamuoju mišiniu. Neturi nei tankų, nei artilerijos. Iš vokiečių pusės – 54 tankai, juos palaiko dvi dešimtys granatsvaidžių bei artilerijos baterijų.
Prieš mūšį politvadovas Dijevas ištaria žodžius, kurie apskriejo visą šalį: „Didelė Rusija, o trauktis nebėra kur – už mūsų Maskva!“ Didvyriai panfiloviečiai sunaikino daugybę tankų, visi žuvo, bet prie Maskvos nepraleido... Vakarų fronto vadas armijos generolas G. Žukovas kreipėsi su prašymu, tad SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Įsaku kiekvienam iš dvidešimt aštuonerių karių po mirties suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas...
Šio žygdarbio pavyzdžiu mes visi auklėti.
Tačiau būta ir neaiškumų. 1941 m. lapkričio 27 d. „Krasnaja zvezda“ pranešė, kad 28 didvyriams vadovavo politvadovas Dijevas. Bet tame pačiame laikraštyje 1942 m. sausio 22 d. jau buvo rašoma, kad didvyrių grupei vadovavęs politvadovas Kločkovas. Bandymai apjungti du herojus į vieną davė priešingą rezultatą. Didvyris susidvejino. Į sovietinę istoriografiją jis pateko keturiais variantais: Dijevas, Kločkovas, Kločkovas-Dijevas ir Dijevas-Kločkovas.
O jeigu žuvo visi, tai iš kur tapo šalyje žinomi herojiško politvadovo žodžiai?
Būta ir kitų nesutapimų. Dar nuostabesnių.
Po karo šiuo epizodu susidomėjo karinė prokuratūra. Iškilo įdomios smulkmenos, išties fantastiškos. Pirmiausia: už nugaros Maskva, bet trauktis vis dar buvę kur. 1075-asis šaulių pulkas to mūšio metu buvo išstumtas iš savo pozicijų. Už tai pulko vadas ir komisaras buvo pašalinti iš pareigų.
Dar vienas momentas. Jeigu 2-ojo bataliono visa ketvirtoji kuopa paguldė galvas, bet priešo neprileido, jeigu priešais 2-ojo bataliono tranšėjas degė dešimtys vokiečių tankų, tai bataliono vadas majoras Rešetnikovas privalėjo apie visa tai raportuoti. Bet jis kažkodėl taip nepadarė – tikriausiai nepastebėjo liepsnojančių vokiečių tankų. Nieko apie herojišką žygdarbį nepranešė nei 1075-ojo šaulių pulko vadas pulkininkas I. Koprovas, nei 316-osios šaulių divizijos vadas generolas majoras I. Panfilovas, nei 16-osios armijos vadas generolas leitenantas K. Rokosovskis. Ypač įdomu, kad ir vokiečiai apie šį mūšį nieko nesužinojo. Štai ir iškilo klausimas: jeigu niekas iš fronto vadų nepranešė apie žygdarbį, taip kaip apie jį sužinojusi Maskva?
Pirmasis apie tai parašė centrinis kariuomenės laikraštis „Krasnaja zvezda“. Laikraščio literatūrinis sekretorius A. Krivickis didvyrišką mūšį aprašė tarsi būtų jį stebėjęs. Bet ar buvo jis liudininkas? Karinėje prokuratūroje jis buvo mandagiai paklaustas: ar tikrai 1941 m. lapkričio 16 d. jis buvęs Dubosekovo pervažos rajone? Paaiškėjo: mūšio zonoje minėtasis draugas nebuvęs. Jeigu būtų ten atsidūręs, tai iš to pragaro gyvas nebesugrįžtų. Per apklausą jis prisipažino, kad 1941 m. lapkričio mėnesį jis nebuvo išvykęs iš Maskvos. Apie žygdarbį sužinojęs iš korespondento V. Korotejevo, kuris tuomet lankėsi kariuomenėje. Tiesa, Korotejevas priekinių linijų link arčiau kaip 16-osios armijos štabas nužengti nerizikavo. Kaip tik tenai, užnugario štabe, šaunusis karo korespondentas ir nugirdęs gandą apie žygdarbį ir tarsi šarka ant uodegos nunešęs naujieną į savo mieląją redakciją.
Tardymo metu buvo nustatyti ir šaltiniai tų skaičių, kuriais „Krasnaja zvezda“ nustebino pasaulį. Žygdarbis buvo kurpiamas taip. Laikraščio vyr. redaktorius D. Ortenbergas paklausė rašeivos Korotejevo, kiek didvyriškoje kuopoje buvę karių? Tasai atsakė: 30–40. Nusprendė: jų būta 30. Betgi negalėję visi tapti didvyriais? Negalėję. Juk pasitaiko ir neigiamų pavyzdžių. Antai ir Vyriausias kariuomenės vadas draugas Stalinas 1941 m. rugsėjo 18 d. įsakyme Nr. 308 reikalauja „geležine ranka pažaboti bailius ir panikuotojus“. Vadinasi, prieš mūšį du iškėlę rankas ir bėgę pasiduoti. Mūsiškiai, savaime aišku, čia pat juos sušaudę. Trumpai tariant, pažabojo geležine ranka. Taigi kiek didvyrių beliko? Teisingai, 28. Po to Ortenbergas pagalvojęs nusprendė, kad du išdavikai – perdaug. Todėl vieną išdaviką išbraukė. O 28 didvyriai taip ir liko. O kiek gi buvo vokiečių tankų? Tarkime, po du kiekvienam didvyriui... Vadinasi, tankų bus 56. Vyr. redaktorius, vėlgi pamąstęs, du tankus nubraukė. Taip būsią arčiau tiesos. Po dešimtmečių sunaikintų tankų skaičių sumažino net iki 18. Čia vėlgi – gryniausia matematika. Tiesiog 54 padalino iš trijų. Jeigu mūsų šaunieji žmonių sielų inžinieriai ir toliau taip drąsiai dalintų ir atiminėtų, galų gale būtų priartėję ir prie tiesos.
Tardymo metu paaiškėdavo tokių dalykų, kad ir prisiminti nebepatogu. Todėl karinė prokuratūra didelio triukšmo nekėlė. Rašeivas būtų galima nubausti. Būtų galima duoti per sprandą ir vyr. redaktoriui. Betgi panfiloviečių žygdarbis jau įrašytas į enciklopedijas bei vadovėlius, jau išrėžtas granite, jau aukso raidėmis įrašytas į karo istoriją kaip vienas ryškiausių jo epizodų. Be to, į šį reikalą įpainiotas pats Sovietų Sąjungos maršalas G. Žukovas. Rašeivos persistengė? Nieko baisaus. Juk visa Sovietų Sąjungos istorija taip pat prasimanyta. Jeigu ne Žukovas, tai 28 panfiloviečių žygdarbis būtų atsidūręs tarp tokių istorijų kaip kazoko Kozmos Kriučkovo žygdarbiai. Juk ir apie jį Pirmojo pasaulinio karo metu sklandę nuostabiausi pasakojimai, savo prasme ir dvasia labai artimi herojiškiems barono Miunhauzeno nuotykiams. Pasakodavę, kad Kozma Kriučkovas ant vienos ieties po septynetą vokiečių kareivių pamaudavęs. Tad ir 28 panfiloviečiai galėję tapti Kozmos Kriučkovo bendražygiais. Tokios istorijos nieko blogo nedarančios. Štai ir Aleksandras Tvardovskis juk parašė poemą apie tai, kaip rusų kareivis Vasilijus Tiorkinas išėjo rytą į lauką ir mato: veržiasi link jo tūkstantis vokiečių tankų! Rusų kareivis, savaime aišku, nepasimetė... Už linksmas nesąmones pamėgo fronto brolija Tvardovskį ir jo išgalvotą kareivį Vasilijų Tiorkiną, kuris išeidavo nugalėtoju bet kokioje pačioje neįtikimiausioje situacijoje. Visi suprasdavo: tai menas, linksmi šposai. Jis gi kiekviena proga pasigirdavęs: kur tik aš, ten ir pergalė! Bet kokia vokiečių ataka užstringanti, vos tik pasirodau aš! Mano vedami kariai žūsta, bet nepasiduoda! 1941 m. gruodžio mėnesį kažkuris iš pavaldinių perskaitė „Krasnaja zvezda“ pasakojimą apie fantastišką 28 panfiloviečių žygdarbį ir visa tai pranešė Žukovui. Žukovas pareikalavo sudaryti žuvusiųjų sąrašą, t. y. sąrašą tų, kurie galėję dalyvauti tame legendiniame mūšyje, ir pristatė apdovanojimui. Visiems, kuriuos įtraukė į sąrašą, po mirties buvo suteikti garbingiausi vardai. Žukovas pirmasis suteikė oficialų statusą šiai nuostabiai istorijai. Po to, kai Aukščiausioji Taryba išleido įsaką, herojinis žygdarbis liovėsi buvęs žurnalistiniais plepalais, jis tapo realiu įvykiu. Nors ne visi, kurie atsidūrė sąraše, žuvo. Didvyrių sąraše buvo ir tokių, kurie savo noru perbėgo pas hitlerininkus ir tarnavo jiems ne tik kūnu, bet ir siela.
Istorija apie 28 panfiloviečius buvo suręsta taip prastai, kad nuolatos patraukdavo dėmesį tų tyrinėtojų, kurie įkyriai norėdavo sužinoti tiesą. Daug anksčiau dar prieš „perestroiką“ V. Kardinas žurnale „Novyj mir“ išnarstė po kaulelį šią nei šiokią, nei tokią istoriją. Po jo sekė B. Sokolovas, V. Liulečnikas ir kiti. Dar vėliau prasidėjo publikacijų griūtis, ir taip šis epizodas prarado herojinio žygdarbio rangą.
Atgal
