|
|
Viktoras Suvorovas
Kontrolė
Iš rusų kalbos vertė Vytautas Visockas
ISBN: 5-417-00806-0
Leidimo metai: 1999
Įrišimas: kieti viršeliai
Puslapių skaičius: 239
Formatas: 130x200
Baigėsi tiražas.
|
Pagrindinė šio romano tema – Ježovo vadovaujamame SSRS valstybės saugume rezgamo sąmokslo atskleidimas, su juo susiję Nastios Streleckajos ir asmeninio Stalino lakūno Cholovanovo pavojingi nuotykiai, žiaurios represijos, ištikimybės Stalinui kontrolė.
Trumpa ištrauka:
Veikėjai:
Nastia Streleckaja (Žar ptica). Cholovanovas (Drakonas) - draugas žvilgančiais batais. Draugas Stalinas – VKP (b) CK generalinis sekretorius.
Širmanovas – provokatorius vykdytojas.
Žmogus pilkais drabužiais.
Profesorius Perzejevas – žmogėdrystės teoretikas.
Draugas Ježovas – SSSR Vidaus reikalų liaudies komisaras (NKVD), Valstybės saugumo generalinis komisaras.
Misteris Stentovas – firmos "Faraonas ir sūnūs" generalinis direktorius.
Draugas Bermanas – SSSR Ryšių liaudies komisaras, Valstybės saugumo pirmojo rango komisaras, buvęs SSSR NKVD GULAG 'O viršininkas.
Draugas Frinovskis – Vidaus reikalų liaudies komisaro
pavaduotojas, pirmojo rango komandarmas.
Draugas Bočarovas – Valstybės saugumo vyresnysis majoras, NKVD Kuibyševo valdybos viršininkas.
Draugas Berija – Gruzijos Komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius.
Meistras Nikanoras
Instruktorius Skvorcovas
Katka Michailova – kvatoklė.
Sej Sejičius – specialiojo traukinio specialusis palydovas. Liuska Ûmėdė - CK specialioji kurjerė. Sevastjanas – meškininkas.
Terentijus Peresipkinas – majoras.
Misteris Champfris – inžinierius elektrikas.
Vadai, apsauga, aptarnaujantieji, čekistas, vykdytojai, politiniai, kriminaliniai kaliniai, kišenvagiai, sportininkai, darbininkai, valstiečiai, darbo inteligentai, žmogėdros, plačiosios liaudies masės.
Taniai
Prologas
O dabar bučiuok mano batą.
Žvilgantis bato galiukas atsargiai įsirėmė į veidą: bučiuok. Neapsisaugosi nuo batų spindėjimo. Nenusuksi veido. Nenusuksi todėl, kad rankas užlaužė už nugaros ir vis kelia aukštyn. Pamažu. Ir skausmas pamažu artėja prie ribos, kai nesusilaikysi neklykęs.
O klykti jai visai nesinori.
Ji taip ir nusprendė: neklykti.
Anais laikais, kai burinių laivų jūrininkus plakdavo žiužiais,
kad neklyktų, į bumą įkišdavo skudurą. Tačiau tie šlovingi laikai
praėjo. Dabar, kai šaudo uždaroje patalpoje, į bumą įkiša kamuoliuką. O jeigu šaudo gamtoje, tai kamuoliuko nekiša – rėk kiek nori, kiek patinka. O jeigu muša arba rankas laužo, tai rėkti ne tik nedraudžia, bet net reikalauja. Riksmo siekiama. Tokia mada. Apskritai kankinimas be aimanų – nevykęs kankinimas. Nepilnavertis. Kaip alus be putų.
Jie nori, kad kankinimas būtų sėkmingas. Jie nori, kad ji klyktų. Todėl jos rankos pamažu keliamos aukštyn.
O miške, kur šaudomi žmonės, dūksta pavasaris. Begėdiškas. Išdykęs. Ištvirkęs. Kiekvienas pušies spygliukas pavasariu kvepia. Gaila, kad pušų kvapas batų tepalo kvapu persiėmęs. Nublizginto bato kvapas. Ir tas batas nepiktai, bet atkakliai į dantis stuksi: na, bučiuok mane.
Beveik meilus balsas pritaria:
– Bučiuok, kvailute. Ko delsi. Pabučiuok bent kartelį, tada mes tave pykštelėsime. Ir reikalas atliktas. Tau nereikės kankintis, ir
mes į futbolą nepavėluosime. Na... Juk pati žinai – batais užspardysime. Bučiuok...
Anksčiau geriau būdavo. Anksčiau sakydavo: "Bučiuok bude liui rankutę". Dabar – batą. Anais laikais prieš mirtį stiklą vyno pasiūlydavo. Dabar kitaip. Dabar tik vykdytojai geria prieš mirties nuosprendžio vykdymą.
Ir po to.
Visas miškas, kuriame šaudoma, pavasario kvapų sklidinas.
Rankas dar kilstelėjo. Net sutratėjo. Pasitaikytų kokia šakelė, įsikąstų dantimis ir taip suturėtų klyksmą. Bet šakelės nėra. Tik drėgnas smėlis ir papuvę pušų spygliai. O rankos taip užlaužtos, kad orą galima tik įkvėpti. Iškvėpti nepavyksta – akys stingsta.
Vos rankas atleido, ji ir atsiduso giliai. Tikėjosi, kad rankas dar šiek tiek nuleis. Iš tiesų jas vos vos nuleido, bet užtat iškart vožė žemiau šonkaulių. Taip vožė, kad rankose skausmas atlėgo. Visi skausmai iškart praėjo.
Vienas didelis naujas skausmas pirmiausia pamažu prasismelkė
į kūną, O paskui siūbtelėjo staiga, visą ją užpildydamas. Ir perpildydamas. Žiobčioja ji, gaudo orą, bet nepagauna. Rankas paleido. Jos nukrito kaip botagai. Bet rankos jai kažkodėl visai nerūpi. Neateina į galvą mintis rankas pajudinti. Jai kad tik gurkšnelį oro. Nors trupučiuką. Jau tarsi gurkštelėjo. Bet iš burnos gilyn nepraeina. Tada dar kartą gavo batu. Ne tuo žvilgančiu. Žvilgantis skirtas bučiuoti. Kitu bumbtelėjo. Iš karvės odos. Karvenos sunkesnis. Nebe taip stipriai bumbtelėjo. Tačiau po antro smūgio ausyse suskambo varpeliai, ir ji tyliai ramiai nuplaukė į viliojančią tamsą.
Toldama girdėjo naujus smūgius – retus ir sunkius. Bet dabar visai neskaudėjo, todėl laiminga šypsojosi.
Paskui ji gulėjo vis taip pat veidu į drėgną smėli, ant sutrešusių spyglių. Buvo šalta ir nepakenčiamai drėgna. Nuplėšė milinę, apliejo vandeniu. Progumose dar baltuoja sniegas. Šalta ant žemės. Aplietam vandeniu. Lėtai lėtai ji išplaukė iš tamsos, iš kur tarsi ir nėra kelio atgal. Nesinorėjo jai iš ten, kur nėra kvapų, į pakalnučių,
į pavasario kvapus, į išblizginto bato kvapą sugrįžti.
Bet sugrįžo.
Plaukai ji į balsus. Ir balsai į ją plaukia: – Paleistuve, į futbolą pavėluosime.
– Pribaik ją, vade. Nebučiuos ji batų. – Priversiu.
– "Spartakėliui" šiandien reikėtų uodegą prispausti.
Ji jautėsi kaip danguje. Nesinorėjo krustelėti. Nesinorėjo išsiduoti, priminti, kad štai ji jau vėl prie jų kojų guli. Jie juk skubėjo.
O ji neskubėjo. Jai nėra kur skubėti. Net į futbolą. Gulėtų taip tyliai tyliai, ilgai ilgai. Šlapi lediniai drabužiai kaip saldainis. Ir dygūs pušų spygliai tarsi pūkinė pagalvė. Panoro ji nežemišką palaimą išreikšti žodžiais. Bet išėjo tiktai saldus: Aak!
O jie išgirdo ilgą dejonę.
– Aš juk sakiau, ne iki galo mes ją. Ir vėl smogė. Nudegino, apakino, apkurtino. Paskui suprato: tai jie dar vieną kibirą vandens šliūkštelėjo. Ir vėl žvilgantis batas prie veido: bučiuok.
Ilgai ji į tą batą žiūrėjo. Batas prie pat akių. Todėl patogu apžiūrėti. Batas be jokios raukšlelės. Nublizgintas taip, kad net ne juodas, O sidabrinis. Batas taip arti prie veido, kad galima atskirti ne tiktai tepalo, bet ir odos kvapą. Naujas batas. Gurgžda. Vienoj kitoj vietoj - pušų spygliukai, drėgno smėlio žiupsneliai. Bato puikumas dėl to ne mažesnis, net labiau pabrėžiamas. Aulai tiesūs. Tarsi metaliniai. Tarp batų galvų ir aulų – raukšlelės. Bet labai nežymios. Beveik nepastebimos raukšlelės. Viršininko batas. Į tokio bato nešiotoją galima nežiūrėti. Žvilgtelėk į batą ir nudelbk akis – priešais tave di i i i delis viršininkas. Ant tokio bato dar galima savo atvaizdą pamatyti.
Pamatė ji save ant to bato. Iškart net nesuvokė, kas ten toks mėlynėmis pagražintas, kas snukį sudaužytą kraipo. Paskui pažino. Jos galvoje mintys viena po kitos: tarsi kupranugarių karavanas dykumoje lėtai slenka.
Įdomu, koks jo skonis, to bato?
Ir staiga ją bato kvapas ėmė erzinti.
Vidinis pyktis kaisdamas pasiekė gerklę ir net šiek tiek išsiveržė vos girdimu garsu.
Jos veidas ant smėlio. Niekas į jį nežiūri. O būtų atšokę atatupsti. Kaip lengvai ir paprastai nuo šiuolaikinio Žmogaus, nuo liesutės merginos nusiplovė tūkstantmečių civilizacijų sluoksniai, liko tik neandertalietė mergaitė žmogėdra baisiomis mėlynomis akimis. Prieš akimirką prie duobės gulėjo komjaunuolė su baltomis kasytėmis. Po akimirkos – mergaitė žvėris. Tas žvėris džiaugsmingai su- riaumojo ir, staiga išsitiesęs, tarsi galinga spyruoklė, abiem rankom čiupo žvilgantį batą.
Nastia puolė kaip smauglys karališkąją trijų metrų kobrą: staigiai ir iš visų jėgų. Čiupo riaumodama, taip jauna liūtė puola pirmą savo buivolą. Ji žinojo, kaip reikia laužyti žmonių kojas: kairysis suėmimas ir smūgis pečiu žemiau kelio. Žmogus retai stovi visu
svoriu ant abiejų kojų. Dažniausiai mindžikuoja perkeldamas jį nuo vienos kojos ant kitos.
Svarbu čiupti būtent tą koją, kuriai tuo metu tenka didžiausias krūvis.
Jai pasisekė.
Ir dar: stumtelėjus pečiu žemiau kelio ties ta vieta, kur daug nervų, svarbu visu savo svoriu išlaikyti priešo pėdą prispaustą prie žemės. Jeigu pavyks – mažiausiai vienas lūžis garantuotas.
Jos svoris nedidelis. Bet technika...
Jo pėdą ji išlaikė, ir prie pat ausies žvilgančiame aule sutraškėjo lūžtantis kaulas. Žmogus virto atgal kaukdamas. Ji žinojo, kad netikėtas pusiausvyros praradimas – viena iš dviejų pagrindinių paniškos baimės priežasčių. Jis buvo nugalėtas. Ir kaukė ne tiek iš skausmo, kiek iš baimės.
Jai reikėjo tuo momentu pulti dar kartą. Gulinti. Už gerklės.
Gerklę ji būtų perkandusi.
Tačiau apie gerklę nepagalvojo.
Neapykantą jautė batui, ir būtent į batą ji įsikibo dantimis. Toje vietoje, kur vos vos pastebimos raukšlės.
Jai juk jau nereikia saugoti savo dantų. Gyvenimas muša paskutines sekundes. Dabar jai rūpi ne dantys, O batas, kurį reikia ne tik perkąsti, bet sudraskyti, su mėsos gabalais išmėtyti po pavasarinį mišką. Burna pilna karšto kraujo. Tiktai nežinia: tas kraujas jo ar savas.
Ją mušė.
Bet smūgiai kūną pasiekdavo tik kaip aidas. Be skausmo. Taip būna, kai sėdi ant telegrafo stulpo, daužomo kūju: stulpas virpa, O tau neskauda.
Paskui vėl viską užliejo spengianti tamsa.
Sugrįžo iš tamsos. Bet jau ne kaip įsiutusi neandertalietė gražuolė, bet kaip komjaunuolė Nastia Streleckaja. Nastia Žar ptica.
Nuvilko ją prie duobės. Neabejojo: sušaudys. Ji iš jų juokėsi. Žinojo, kad laimėjo. Sena taisyklė: nori lengvos mirties – bučiuok batą. Nenori bučiuoti – lengvos mirties nebus. Jie neprivertė rėkti. Jie nesugebėjo jos palaužti: bato ji nebučiavo, ir vis dėlto Nastia išsikovojo teisę lengvai numirti. Ji juos nugalėjo. Nastia tai žinojo. Ir jie žinojo.
Ją vilko už rankų. Per šaknis. Kojos braukė smėlį.
Nasrus pražiojo kapo duobė. Iš po vykdytojų karvenos batų į duobę pabiro šlapio smėlio grumsteliai. Ir ji iškart pamatė visus tuos, kuriuos šiandien sušaudė. Dar šiltus. Garuoja duobė pavasariui atiduodama žmonių kūnų šilumą.
Duobėje jų daug. Iki kraštų. Mirusios akys visos iškart į ją su- žiuro.
Į gyvą.
Dar gyvą.
Palenkė galvą virš duobės. Žiūrėk, kas joje. Ir pušų šaknis apžiūrinėk, ir kastuvus ant smėlio kauburio, ir galvas, galvas, galvas, iškištais liežuviais, su dabar jau amžinai primerktomis akimis.
Nesitikėjo, nesapnavo, kad iš šio pasaulio teks išeiti skambant nemirtingam valsui "Amūro bangos". Bet taip atsitiko. Kažkur toli toli, už beržų giraitės, už miško ežero tyliai vilnijo melodija. Niekas jos negirdėjo. O ji girdėjo.
Ji žinojo, kad tai būtent ta melodija. Kad tai jai. Kad valsas skamba ir kviečia neišeiti. Tačiau ji juk žino, kad atėjo metas išeiti. Pas susipynusius minkštus kūnus. Išeiti iš svaigių pavasario kvapų į kraujo kvapą, į mėsos parduotuvės kvapą, į drėgno smėlio ir pušų kvapą, į drėgno smėlio ir pušų šaknų kvapą.
O juk viskas taip puikiai prasidėjo. Beje, ir baigiasi neblogai: neužspardyta, bet sušaudyta.
Sušaudyta.
Svarbiausia gyvenime – oriai numirti. Gražiai numirti.
Visi nori gražiai gyventi. Bet visi kiti mums trukdo gyventi taip, kaip norėtųsi.
O gražiai numirti niekas netrukdo. Ir tuo reikia pasinaudoti. Tačiau retas pasinaudoja. O ji galimybe gražiai numirti pasinaudojo. Pasisekė. Laikas sustojo. Sustingo. Paskui vėl lėtai lėtai pajudėjo.
Prie dešiniosios ausies spragtelėjo pistoleto spyna. Šį garsą ji pažįsta: "Lachti L-3S".
Driokstelėjo šūvis. O prasidėjo viskas taip puikiai...
Atgal
